top of page
ukmergė3 (Copy).jpg

Mes prieš patyčias!

KAS YRA PATYČIOS?

 

Pagalvok ir atsakyk sau į keletą klausimų:

  • Ar esi kada nors turėjęs pravardę?

  • Ar pažįsti bent vieną vaiką mokykloje, kurio bijo kiti vaikai? Pavyzdžiui, dėl to, kad jis skriaudžia, užgaulioja ar apstumdo kitus.

  • Ar esi kada nors kitą vaiką pavadinęs užgauliu žodžiu, pavyzdžiui, „žąsinas“, „žioplys“ ar pan.?

  • Ar tave kada nors yra apkalbinėję kiti klasės vaikai?

Ar pažįsti vaiką, kuriam nemiela eiti į mokyklą, nes klasės vaikai prieš jį susimokę ir nebendrauja su juo?

Jei bent į vieną klausimą atsakei teigiamai – vadinasi, tau jau yra tekę susidurti su patyčiomis ir tu gali įsivaizduoti, kas tai yra.

Taigi patyčios – įvairus elgesys, kai vaikai žemina, skaudina vieni kitus. Tai gali būti:

  • kabinėjimasis;

  • pravardžiavimas;

  • erzinimas;

  • stumdymas;

  • mušimas;

  • apkalbinėjimas;

  • ignoravimas;

  • gąsdinimas;

  •  pinigų atiminėjimas;

  • kuprinės, sąsiuvinių ar kitų daiktų atiminėjimas;

  • piktų, erzinančių SMS žinučių ar elektroninių laiškų siuntinėjimas.

 

Kartais patyčios gali atrodyti panašios į draugų pajuokavimus ar draugiškus patraukimus per dantį. Juk tikriausiai ne vienam yra tekę juokais pasakyti draugui: „Na tu ir kvailelis!“, ar kaip kitaip pašiepti draugą ar jo elgesį. Vis dėlto labai svarbu, kad žinotum: patyčios nėra humoro forma! Kuo skiriasi patyčios nuo pajuokavimo? Kai juokaujama, linksma būna abiem žmonėms, o tyčiojantis linksma tik vienam vaikui – kitas tuo metu jaučiasi labai įskaudintas.

Kur galima susidurti su patyčiomis?

8.jpg

 

     Pagalvok, kur tau yra tekę matyti vykstančias patyčias ar net pačiam jas patirti: namuose? mokykloje? mokyklos kieme? sporto salėje? bibliotekoje? autobuse, važiuojant į mokyklą ar iš jos?

     Patyčios gali vykti bet kurioje iš čia išvardytų vietų – ir mokykloje, ir už jos ribų. Kartais tai gali vykti ir namų kieme, kartais net namuose. Su patyčiomis gali susidurti bet kur, kur lankosi vaikai. Dažniausiai su jomis susiduriama mokykloje: per pamokas ar pertraukas klasėse, koridoriuose, sporto salėje ir valgykloje. Kad ir kaip būtų apmaudu, mokykla yra ta vieta, kur ne tik gali daug ko išmokti, susitikti ir pabendrauti su draugais, bet ir susidurti su labai skaudžiais dalykais.
    Ar pastebėjai, kad patyčios, vykstančios mokykloje, labai dažnai vyksta tokiu metu ir tokioje vietoje, kai suaugusieji nemato, kas vyksta? Arba tokioje vietoje, kur suaugusieji net nesistengia sustabdyti besityčiojančių vaikų? Taip yra todėl, kad besityčiojantys vaikai neretai puikiai supranta, kad toks elgesys yra netinkamas ir nepageidaujamas, todėl vengia viešumo. Ypač vengia suaugusiųjų įsikišimo. Juk suaugusieji gali ne tik sustabdyti netinkamą elgimąsi, bet ir imtis atitinkamų drausminimo priemonių.

Kas tyčiojasi ir kodėl?

     Tapti skriaudėju gali bet kuris vaikas, nesvarbu, koks būtų jo amžius, lytis ar kiek jis turėtų jėgos. Vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų, gali būti ir neturtingi, ir pasiturintys, gali būti ir vyresni, ir jaunesni, gali būti ir stiprūs, ir silpni, nes ne visuomet tyčiojasi tik labai stiprūs vaikai.


     Pasiteiravus tavo bendraamžių, kodėl vaikai tyčiojasi, jie atsakė taip:

  •  „Nori pavaidinti prieš kitus“.

  •  „Tie, kurie tyčiojasi, patys yra silpni, todėl ieško silpnesnių, kad galėtų iš jų pasityčioti, pavaidinti, kad yra KIETI, nors taip nėra“.

  •  „Vaikai tyčiojasi iš kitų, nes nori pasirodyti „kieti“ prieš kitus arba tiesiog turi kompleksų, ir tam, kad juos paslėptų, susiranda silpnesnį ir jį puola. Tuomet jaučiasi geresni ir stipresni“.

  •  „Manau, tyčiojasi tie, kurie mano esą patys geriausi ir „kiečiausi“. Bet jie labai klysta. Būkime geresni ir supratingesni, nebūkime tokie žiaurūs, kokie esame“.

  •  „Manau, jiems trūksta dėmesio. Tiesiog pasityčiodami iš silpnesnio jie gauna iš aplinkinių dėmesio“.

  •  „Manau, jie taip elgiasi todėl, kad nori pasirodyti protingesni, bet taip nėra. Jie kaip tik parodo savo silpnumą, nes nemoka bendrauti su kitais“.

 

     Patyčių priežastys gali būti pačios įvairiausios:

  •  vieni vaikai tyčiojasi iš kitų, nes mano, kad patyčios padarys juos „kietus“;

  •  kiti tyčiojasi, nes nori jaustis stipresni;

  •  vaikai gali tyčiotis ir dėl to, kad patys kadaise yra patyrę patyčias ir nori tokiu būdu atsilyginti;

  •  galbūt tie, kurie tyčiojasi, tiesiog jaučiasi labai blogai ir taip elgdamiesi mėgina pasijusti geriau;

  •  niekas besityčiojančių vaikų nepamoko, nepasako jiems, kad patyčios yra netinkamas ir labai nedraugiškas elgesys. 

Kas tampa patyčių taikiniu ir kodėl?

1.jpg

      Patyčias gali patirti bet kokios išvaizdos, bet kurios lyties ir amžiaus vaikai: jas gali patirti ir berniukai ir mergaitės, pradinukai ir vyresnių klasių mokiniai.
      Kartais vaikai jaučiasi kalti dėl to, kas su jais vyksta. Jie gali galvoti, kad patys prisidirbo ir išprovokavo patyčias arba jaustis nepilnaverčiais dėl vykstančių patyčių. Tačiau vaikas, patiriantis patyčias dėl to nėra kaltas. Niekas neturi teisės jį žeminti ir užgaulioti, net jei jis elgiasi kokiu nors kitiems vaikams neįprastu būdu.
      Jeigu tu patiri patyčias, negalvok, kad esi to vertas arba, kad tai vien tik tavo problema. Ne, patyčios turi būti stabdomos ir jas spręsti tau galėtų padėti mokyklos darbuotojai arba šeimos nariai. 

Vaikų vaidmenys patyčiose

 

     Patyčių situacijose paprastai dalyvauja ne du asmenys – skriaudėjas ir vaikas, patiriantis patyčias, patyčių taikinys – o daug daugiau vaikų, kartais netgi visa klasė. Ir kiekvienam šioje situacijoje tenka tam tikras vaidmuo. Vieni vaikai pradeda patyčias, kiti jas palaiko ir prisideda prie jų, treti – tiesiog stebi, kas vyksta.
     Įdomu, kad vaikai, kurie yra patyčių stebėtojai, gali atlikti labai skirtingus vaidmenis. Kuo tie vaidmenys skiriasi? Vieni stebėtojai gali palaikyti vykstančias patyčias ir skriaudėją, kiti stengiasi užstoti vaiką, patiriantį patyčias, o treti – tiesiog stengiasi likti neutralūs ir nepalaikyti nei vienos, nei kitos pusės.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Taigi patyčių situacijose vaikai gali užimti tokias pozicijas:

 

  • Patyčias patiriantis – tai vaikas, kuris kenčia nuo patyčių. Vaikas, patiriantis patyčias, dažnai gali būti dėl to labai nuliūdęs ir vienišas.

  • Skriaudėjas – tai neretai vaikas, esantis klasės lyderis. Bet nebūtinai. Tai gali būti ir vaikas, kuris sugalvoja ir pradeda tyčiotis iš kito vaiko, o besityčiodamas stengiasi įtraukti ir kitus.

  • Stebėtojai, palaikantys skriaudėją – tai gali būti visa grupelė vaikų, kurie patys patyčių gal ir nepradeda, bet jei yra kas pradeda tyčiotis – prisijungia prie skriaudėjo, palaiko jį, pvz., skriaudėjui pradėjus šaipytis šaiposi kartu su juo, juokiasi iš skriaudėjo sakomų užgaulių žodžių ir pan.

  • Neutralūs stebėtojai – tai vaikai, kurie tik stebi, kas vyksta, stengiasi likti nuošalyje, stengiasi į patyčias nesivelti, jeigu jos su jais nesusijusios.


      Stebėtojai, palaikantys patyčias patiriantį vaiką – kitaip tariant, gynėjai. Tai vaikai, kurie nepritaria patyčioms ir norėtų, kad klasėje jų nebūtų. Vieni gynėjai stengiasi parodyti, kad nepritaria patyčioms ir užstoja jas patiriantį vaiką, kiti patyčioms gali nepritarti tylomis. Paprastai nėra lengva palaikyti vaiką, patiriantį patyčias – kartais baisu pačiam tapti patyčių taikiniu, jei užstosi tą, kuris šiuo metu kenčia nuo jų.
       Nors kiekvienas vaikas gali užimti skirtingą poziciją patyčiose, svarbu žinoti vieną dalyką: bet kokia pozicija reiškia dalyvavimą patyčiose. Vadinasi, net ir tose situacijose, kai esi tiesiog neutralus stebėtojas ir nesikiši į vykstančias patyčias – jau esi dalyvis. Taigi nuo kiekvieno vaiko, kuris mato patyčias ir jose atlieka tam tikrą vaidmenį, priklauso, ar patyčios tęsis toliau, ar bus sustabdytos. Kuo daugiau klasėje atsiras vaikų, nepritariančių patyčioms ir tai parodančių, tuo mažiau patyčių vyks. 

1.jpg

Mitai apie patyčias

MITAS: Visi vaikai tyčiojasi vieni iš kitų – tai visai normalus elgesys. Juk jie tai daro tik norėdami pajuokauti!
REALYBĖ: Ar yra tekę išgirsti tokį pasakymą: „Nekreipk dėmesio! Kas jau čia bus, jei į kiekvieną kepštelėjimą taip reaguosi? Juk visi vaikai taip elgiasi“. Kartais manoma, kad patyčios yra visiems vaikams būdingas elgesys, todėl į tai neverta kreipti dėmesio. Iš tikrųjų vaikai gali bendrauti ir be patyčių – pavyzdžiui, Švedijoje nuo patyčių kenčia tris kartus mažiau vaikų negu Lietuvoje. Tai rodo, kad ši elgesio forma būdinga ne visiems vaikams. O reaguoti į tai svarbu todėl, kad patyčios skaudina tuos, kurie jas patiria, ir kartais tuos, kurie jas tik stebi.

 

MITAS: Patyčių visada buvo ir bus – jų niekaip neįmanoma sustabdyti.
REALYBĖ: Turime sutikti, kad patyčios nėra nauja elgesio forma. Jei paklaustumėte savo tėvų ir senelių, jie tikrai turėtų ką jums papasakoti apie patyčias iš savo vaikystės, pavyzdžiui, kokias pravardes mokykloje turėjo. Netiesa, kad patyčių neįmanoma sustabdyti. Tam, kad jų sumažėtų, visų pirma reikia apie jas kalbėti ir informuoti apie tai suaugusiuosius.

 

MITAS: Vaikai privalo patys apsiginti nuo patyčių.
REALYBĖ: Kartais suaugusieji pataria vaikams: „Būk vyras! Tvarkykis su tuo pats“, „Pirmas nepradėk peštis su kitais, bet jei kas nors prie tavęs lenda – duok atgal taip, kad daugiau nebelįstų“. Neretai suaugusieji mano, kad vaikai gali patys vieni išspręsti patyčių situacijas ar pakovoti už save. O kaip su jomis susidoroti ir kaip būti „tikru vyru“, kai tyčiojasi ne vienas, ne du, o trys, keturi ir daugiau vaikų? Kaip vienam sustabdyti patyčias, kai kiti klasės vaikai nepadeda? Vaikams, patiriantiems patyčias, labai reikia aplinkinių žmonių pagalbos – juos gali paremti kiti klasės draugai būdami su jais ir padėdami iškęsti patyčias, gali padėti ir suaugę žmonės: mokytojai, tėvai.

 

MITAS: Patyčios gali padėti vaikams sustiprėti, užsigrūdinti. Juk kiekvienas vaikas turi mokėti kovoti už save – patyčios yra puikus būdas to išmokti!
REALYBĖ: Tikrai svarbu, kad kiekvienas mokėtume apsiginti. Bet ar patyčios gali to išmokyti? Skyrelyje apie patyčių keliamus jausmus aptarėme, kad jos sukelia daug skausmingų patyrimų ir jausmų. Taigi patyčios ne stiprina vaikus, bet kaip tik sukelia daug neigiamų jausmų ir gali ilgai palikti skausmingų patyrimų.

Kodėl sunku kalbėti apie patyčias?

programeles.png

      Labai svarbu papasakoti apie patyčias kokiam nors suaugusiajam, kuriuo tu pasitiki: mamai, tėčiui, mokytojui ar kitam. Vis dėlto iš tikrųjų vaikai sunkiai prabyla apie patyčias ir dažniausiai niekam nepasakoja, kad kiti vaikai iš jų tyčiojasi.
      Kai vienoje mokykloje 5–8 klasėse besimokančių vaikų paklausėme: „Ar pasakojate apie patyčias tėvams?“, paaiškėjo, kad tik nedidelė dalis vaikų apie tai kalbasi su tėvais – 47 proc. penktokų ir tik 8 proc. aštuntokų. Paklausus, ar pasakoja apie patyčias mokytojams – vaikų atsakymai buvo tokie patys.
      Galbūt žinai atsakymą, kodėl vaikai apie patiriamas patyčias nepasakoja suaugusiesiems? Kai paklausėme vaikų, kodėl taip yra, jie atsakė taip:

  • „Baisu, kad skriaudėjai kerštaus“.

  • „Nenoriu būti skundiku“.

  • „Nenoriu jaudinti tėvų“.

  • „Gėda, kad pats negaliu apsiginti“.

  • „Bijau prarasti draugus“.

  • „Sunku įrodyti patyčias, todėl neverta sakyti“.

  • „Net jei ir prasitarsiu apie patyčias – situacija vis tiek nepasikeis“.

Kalbėti apie patyčias tikrai nelengva, tačiau dar sunkiau kentėti tyloje. Žinoma, pokalbis apie patyčias ne visuomet gali jas sustabdyti. Tačiau pasidalijimas savo patyrimais su žmogumi, kuriuo pasitiki, padeda lengviau jas ištverti. Be to, su kitu žmogumi lengviau sugalvoti, kaip pakeisti situaciją į gera.

Jei iš Tavęs tyčiojasi

      Vaikai patiriantys patyčias dažnai nežino, ką daryti tokioje situacijoje ir pasimeta, nes nesugalvoja, ką atsakyti skriaudėjams, nežino, kur kreiptis pagalbos. Taip pat skriaudėjai gali stengtis įbauginti vaikus ir liepti nieko nedaryti, pvz., nieko nesakyti klasės auklėtojai, kitaip primuš. Natūralu, kad tokie skriaudėjų žodžiai gali labai gąsdinti, iš kitos pusės, jeigu vaikas patiriantis patyčias savo išgyvenimus laikys savyje ir nebandys spręsti situacijos, skriaudėjų elgesys gali tik pablogėti.

      Vaiko reagavimas į patyčias dažnai priklauso nuo situacijos: vienoje situacijoje geriau su humoru reaguoti į patyčias, kitoje – kuo skubiau kreiptis pagalbos. Taip pat būna tokių situacijų, kur reikėtų išbandyti skirtingus reagavimo būdus ir pasižiūrėti, kokie labiausiai tinka vienoje ar kitoje situacijoje.

Ką gali daryti?

 

     Papasakok. Pats svarbiausias dalykas, kurį gali padaryti, kai iš tavęs tyčiojamasi – tai papasakoti apie tai kam nors. Pasakyk draugui, kas vyksta – priekabiautojui bus sunkiau užsipulti tave, kai turi draugą, kuris tave palaiko. Gali pakalbėti apie tai su kuo nors iš suaugusiųjų: tėvais, mokytojais, su kuo nors kitu, kuo pasitiki ir kas tau galėtų padėti. Nebijok prasitarti apie priekabiautojus, nes jie elgiasi nederamai ir neturi teisės skriausti nei tavęs, nei kitų vaikų. Jei kam nors papasakojai, bet tai nepadėjo – nenusimink! Tu gali papasakoti apie tai dar kam nors. Ir visada prisimink: tai ne tavo kaltė.

      Nekreipk dėmesio į skriaudėjus. Ryžtingai, tvirtai pasakyk: „Ne“, po to apsisuk ir nueik savo keliu. Nebijok, kad žmonės manys, kad esi bailys ir pabėgi. Tai netiesa. Tiesiog taip skriaudėjui daug sunkiau tave erzinti.

Jeigu tave apsupo grupė skriaudėjų, pažiūrėk silpnesniam į akis ir pasakyk: „Tai nejuokinga“.

     Negalvok, kad esi to vertas. Tu nesi nusipelnęs tokio bendravimo. Patyčios nėra tavo kaltė. Pabandyk atrodyti savimi pasitikintis ir nebijantis skriaudėjų, net jeigu jie gąsdina tave.

      Venk tų vietų, kuriose dažnai lankosi priekabiautojai. Gali būti, kad turėsi eiti kitu keliu į mokyklą, vengti tam tikrų mokyklos ar žaidimo aikštelės vietų, eiti į drabužinę ar tualetą tik tuomet, kai ten bus kitų žmonių. Tai gali padėti išvengti nemalonaus susidūrimo su priekabiautojais.

      Nesustok, kai prie tavęs kabinėjasi. Eik toliau savo keliu.

      Užsirašyk viską, kas tau nutinka, visas įvykių smulkmenas, taip pat savo jausmus. Pirma, tai padės tau lengviau viską suprasti ir prisiminti. Antra, kai nuspręsi kam nors apie tai papasakoti, bus lengviau įrodyti savo tiesą, nes turėsi užrašus.

      Nepulk priešintis priekabiautojams, ypač jei jauti, kad jėgos nelygios. Dažniausiai priekabiautojai yra stipresni už tave arba yra keliese, todėl jaučiasi saugiai tyčiodamiesi. Jei pasipriešinsi, gali būti, kad situacija tik pablogės: tave gali sumušti arba gali būti apkaltintas pirmas pradėjęs konfliktą ar muštynes.

      Nebūk vienas. Dažniausiai priekabiautojai puola pavienius vaikus ir paauglius. Labai svarbu, kad jaustumeisi saugus. Stenkis kuo mažiau laiko būti vienas. Pavyzdžiui, namo eik su draugais arba, jei jautiesi nesaugus, paprašyk ko nors likti su tavimi.

Kuo gali padėti suaugusieji?

 

     Kartais vaikams atrodo, kad suaugusieji niekuo negali jiems padėti susiklosčius sudėtingoms situacijoms. Tuomet vaikai noriau kreipiasi į savo bendraamžius, kiek vyresnius draugus, o ne į tėvus ar mokytojus. Kodėl vaikai nesikreipia pagalbos į suaugusiuosius? Atsakymą į šį klausimą geriausia žinai tu pats. Vieni vaikai sako, kad papasakojus suaugusiesiems apie patyčias situacija ne gerės, o blogės. Kiti vaikai guodžiasi, kad suaugusieji viską išplepa kitiems ir nesaugo vaikų bėdų paslaptyje. Būna ir taip, kad suaugusiųjų veiksmai sužinojus apie patyčias išgąsdina vaikus ir jie nebenori apie tai daugiau su niekuo kalbėtis.
      Suprantama, susidūrus su viena tokių situacijų ima atrodyti, kad suaugusieji negali padėti. Ne visai taip. Neretai suaugusieji nori padėti vaikams, tik gal ne visuomet žino patį geriausią būdą, kaip tai padaryti. Svarbu, kad žinotum, jog kartais jie irgi jaučiasi sutrikę ir nežino, kaip geriau padėti savo vaikui ar mokiniui, kuris kreipėsi į juos pagalbos. Kartais gali atrodyti, kad suaugusieji nieko nedaro, nors tu ir prasitarei jiems apie savo bėdas. Būk kantrus, suaugusiesiems irgi reikia laiko susiorientuoti, ką ir kaip daryti, kad padėtų tau susidoroti su iškilusiais sunkumais.
     Taigi kreipdamasis į suaugusiuosius tu gali tikėtis tokios pagalbos:

  • Su suaugusiaisiais gali tiesiog pasikalbėti. Kartais vien išsikalbėjus apie sunkumus pasidaro lengviau ir geriau.

  • Galima paprašyti suaugusiųjų kaip nors sureaguoti į patyčių situacijas, pvz., klasės auklėtojas gali pasikalbėti su tais vaikais, kurie tyčiojasi, gali surengti klasės valandėlę apie patyčias ir tokiu būdu pamėginti su vaikais aptarti tokį elgesį.

  • Su suaugusiaisiais galima pasitarti, kaip gali pats reaguoti į patyčias. Pvz., iki šiol mėginai jas ignoruoti, tačiau patyčios tęsiasi. Gal tavo mama, tėtis ar mokytojas turės idėjų, kaip kitaip galėtum reaguoti?

Kaip elgtis, jeigu esi patyčių stebėtojas?

     Galbūt pats nepatiri patyčių, bet pažįsti skriaudžiamą vaiką. Gal jis ir nėra tavo draugas, gal mokosi kartu su tavimi ar yra tiesiog pažįstamas. Gal esi matęs, kaip kas nors iš mokinių kabinėjasi prie vaiko, kurį pažįsti? Ar pamąstei, ką būtų galima padaryti, kad tai liautųsi? Gal pagalvojai, kad vis tiek nieko negali pakeisti?


      Kaip gali padėti sustabdyti patyčias:

 

  • Parodyk nepritarimą patyčioms. Skriaudėjai ir kiti vaikai turi aiškiai suprasti, kad nepritari tam, kas vyksta. Nepritarimą galima garsiai įvardyti: „Jūs dabar tyčiojatės. Liaukitės“. Pasitraukimas iš situacijos irgi rodo nepritarimą skriaudėjo veiksmams. Pasitraukti iš situacijos yra geriau, negu tiesiog stovėti ir tyliai stebėti patyčias.

  • Nebūk abejingas. Tavo abejingumas gali būti suprastas kaip pritarimas patyčioms.

  • Nesityčiok, nors taip elgiasi tavo draugai. Lengva prisijungti prie kitų vaikų ir priekabiauti prie ko nors, kas yra silpnesnis. Nesityčiodamas parodysi priekabiautojams, kad galima elgtis ir kitaip.

  • Pranešk suaugusiesiems. Yra tokių situacijų, kai bandymas apginti skriaudžiamą vaiką gali kelti grėsmę pačiam gynėjui. Tokiu atveju būtina įvertinti situaciją ir suprasti, ko gali sulaukti, jeigu bandysi priešintis ir stabdyti patyčias. Jeigu situacija nėra palanki įsikišti, kur kas verčiau kreiptis pagalbos į suaugusiuosius: mokytojus, tėvus ar kitus, kurie galėtų padėti sustabdyti patyčias.

  • Būk draugiškas vaikui, kuris patiria patyčias. Parodyk jam, kad matai, kas jam vyksta ir kad tai tau rūpi. Jei gali, pasistenk dažniau būti su juo – priekabiautojams bus sunkiau tyčiotis, kai jis bus ne vienas.

  • Paragink vaiką, kuris patiria patyčias, pasipasakoti kam nors: suaugusiajam ar kitam žmogui, kuriuo jis pasitiki.

 

     Ko nereikėtų daryti, kai vyksta patyčios:

 

- Nerodyk palaikymo skriaudėjams. Dažnai skriaudėjai mėgsta tyčiotis matant kitiems. Stebėtojų juokas ar susidomėjimas patyčiomis gali paskatinti jas tapti dar aršesnes.

Nepulk  skriaudėjų. Atsakydamas patyčiomis į patyčias gali tik pabloginti situaciją.

- Nerizikuok. Jeigu matai, kad skriaudėjų yra daugiau arba jie yra stipresni, neįsitrauk į patyčias. Tokiu atveju ieškok pagalbos ir kreipkis į žmones, kuriais pasitiki ir kurie galėtų padėti. 

Kur gali kreiptis pagalbos?

1.jpg
3.png

     Kai patiri patyčias, stebi jas ar tiesiog susidūręs su kitų vaikų agresija nori su kuo nors apie tai pasikalbėti, tau gali padėti bendraamžiai, suaugusieji. Gali kreiptis ir į tam tikras organizacijas, kurios tave išklausys ir palaikys. Viena tokių organizacijų – „Vaikų linija“. 

 

Nemokomas telefonas: 116 111. Darbo laikas: kasdien nuo 11 iki 21 val.
Pagalbą teikia specialiai apmokyti savanoriai konsultantai.
 

 

 

Pagalba internetu
„Vaikų linijos“ interneto svetainėje  galima parašyti laišką 
iškilus įvairiems sunkumams. Į laiškus atsako savanoriai konsultantai.

spausti ant paveikslėlio

  • Wix Facebook page
  • Wix Twitter page
bottom of page